Ot ir apime viena grazu sestadienio ryta Karina depresija.
Gerai paagalvojus pasijutau nemylima. O pries metus/dvejus gaudavau daug demesio, bet kadangi buvau kvailoka, atsisakydavau pasiulymu draugaut. Ir se tau, issiskyriau vasara su vienu del jo elgesio, ir tik dabar raudoju kad man vel reikia meiles.
O kam raudot jei asaros nieko nesugrazins?
Nemegau kazkam priklausyt, bet dabar atsiiu savo zodzius.
Kodel man sitaip, ka?
Negi man teks visa gyvenima likt vienisai? Nu bet as nenoooriu...
O gash man reikia meiles. Noriu nustot dainuot "ne ne meiles nera, ji kazkur toli". Tegul man skirtas ateina ir uzciaupia mane...
