Viskas darosi komplikuota. Tikiesi vieno, nutinka visai kitaip.
Specialiai grįžau dėl tėvų į Vilnių, o tie atranda pretekstą prisikabint "Kaip tu čia rengiesi, kodėl ir vėl tamsūs nagai, pastoviai nepatenkinta" ir t.t.
O dar tie idiotai vyriškos lyties atstovai. Papraščiausia aš jų jau nebesuprantu. Toks jausmas lyg vienas iš jų mano artimas draugas ir jis turi teisę manprikaišyt dėl bendravimo su kitais. Nu laba diena. Aš nedraugauju nei su vienu iš jų ir jie man neturi teisės kažko aiškint.
Jau taip viskas užkniso, kad tiesiog nebežinau kur dėtis. Vienintelis mano draugas yra fotoaparatas. Išlekiu į kiemą ir gaudau kiekvieną akimirką. Taip bent jau nusiraminu...
Ilgai čia nerašiau. O ne speaceliai. Tokie rašymai man jau atrodo bereikšmiai ir paiki. Papraščiausia dabar "išlieju kas ant dūšios" dėl neturėjimo ką veikti. Ir dabar vėl bėgiu į kiemą su fotoaparatu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą