… aš tik noriu prisiglausti prie kutenančios žolės, ir artėjant giliam vakarui stebėti, kaip Mano sostinė Vilnius apsikabina ir merkdama akis užmiega. Žiūrėti į tuos rausvus degančius senamiesčio stogus, kurie temstant kviečia balandžius miegoti. Norėčiau laikyti ne tik šiltą puodelį rankoje, bet ir jausti svetimą ranką delne… Sedėti priešais dainuojančią vaivorykštę ir klausytis grojančių žiogų (bet medetkos šviečia saldžiai). Mudu sedėtume ten… ten, kur glosto mus lietus ir glamonėja pavasaris, o begančios kregždutės mums pranašaus „lis“. Tik norisi būti tuo, kuris padėtų Tau kovoti su po blakstienomis besislepiančia tamsa (mudu užkalbėtume Laukimą). Ir jokios ašaros nekris ant žemės. Jos pasieks mūsų delnus, o mes jas sodinsime į rusvus vazonėlius, ir atėjęs pavasaris iš jų užaugins dvi svajones. Jei norėsi, mudu jomis pasidalinsime…
Autorius nežinomas.
www.mintys.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą