Prieš tave, Bela, mano gyvenimas buvo it naktis be mėnesienos. Labai tamsi, tačiau žvaigždėta – su šviesios ir prasmės žiburėliais... Ir tada tu kaip meteoras nutvieskei mano dangų. Staiga viskas sušvito, gyvenimas tapo gražus, spindintis. Kai tavęs nebeliko, kai meteoras nukrito už horizonto, viskas užtemo. Niekas nepasikeitė, tačiau šviesa mane apakino. Nebemačiau žvaigždžių. Ir viskas gyvenime nebeteko prasmės.
"Jaunatis", Edvardas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą