Dingusi tamsa.

Naujieji metai. Paryžiaus Katedros aikštėje, daug žmonių, visur linksma nuotaika. Už minutės jau turi išmušti dvyliktą valandą. Aukštas vyriškis, tamsiais plaukais, rudomis akimis, rankose laikė mažą mergaitę, rudaplaukę, nuostabiai gražių žalių akių savininkę, dviejų metukų. Šalia jo stovėjo moteris, šviesių plaukų ir už rankos laikė 10-metį berniuką, labai panašų į ją. Šviesiaplaukis berniukas atsisuko į savo tėtį ir tarė:
-Tėtį, ar gali mane ir Arvena nuvesti ten,-parodė į vietą, kur buvo mažai žmonių,- nes čia labai daug dėdžių ir tetų.

Vyriškis pažvelgė į berniuką ir tarė:
-Tomai, imk sesutės ranką, duokš man savąją ir eime,-vyriškis pasisuko į savo žmoną ir tarė.
-Kamila, aš vaikus nuvesiu į kitą vietą greitai grįšime.
-Gerai Ričardai,- Kamila nusišypsojo ir toliau šnekėjo su keliais pažystamais.

Ričardas laikydamas savo vaikų rankas, brovėsi pro minią kol pasiekė savo tikslą. Kai jie atsidūrė reikiamoje vietoje, kaip tik prasidėjo fejerverkų šou. Žmonės sveikino vieni kitus, dainavo, džiūgavo juokėsi... Tačiau naujametinę linksmą nuotaiką, pertraukė mažosios Arvenos klyksmas...

* * *
Keturiolika metų, kaip aš akla. Keturiolika metų, po to nelaimingo atsitikimo Prancūzijoje. Trylika metų, kai gyvenu Kanadoje.
Rytas Edmontone. Dauguma traukia į darbus, kažkas apsipirkti, mažuma vedžioja šunis. Kažkur pasigirsta policijos sirenos, tolėliau mašinų burzgesys. Pro nedidelio namuko atdarą langą girdisi vos už poros kilometrų esančio miesto nuolatiniai garsai.
Garsai mane ir prikėlė. Atsisėdusi ant lovos krašto, apgraibomis susiradau drabužius. Apsirengimas truko 15 minučių. Į mano kambario duris pasibeldė kažkas ir aš jau žinojau kas tai.
-Arvena, gal tau padėti,- tai buvo mano mama Kamila (vardą man davė tėtis, nes jam labai patiko Žiedų valdovo trilogija, tad esu elfų princesės Avenos bendravardė). Ji niekada nenustoja manimi rūpintis, nors prie savo tamsos aš jau pripatusi,- Matau kad jau apsirengei, tad leisk sušukuoti tau plaukus.
-Gerai mama,- taip jau keturiolika metų aš jai atsakinėju kiekvieną rytą. Sušukavusi mano trumpus plaukus iki pečių, ji turbūt pažvelgė į mane ir tarė:
-Taigi, šiandiena tu su baltais marškinukais ir mėlynais džinsais, bei žinoma, tavęs laukia tavo pamėgti inkariukai.
Aš drabužius atpažindavau iš jutimo ir kvapo. Inkariukus vienus pamėgau, nes jie buvo patogūs ir nevaržė pėdų.
Mama man padėjo nusileisti į virtuvę, kur manęs, kiek užuodžiau, laukė blynai su braškių sirupu.
-Mam, kur Tomas ir tėtis?
-Mieloji, jie išvažiavo į miestą, sakė, jog tai paslaptis ir nežinau kokiems tikslams.
Nusijuokusi aš sušlamščiau pusryčius ir mama mane palydėjo iki kiemo, kur manęs jau laukė mano draugės Simona, Ieva ir Gabrielė.
Simona, Ieva ir Gabrielė mano draugės nuo tada, kai tėvai dėl manęs persikėlė Los Andželo į Edmontoną (neva tai man tinkamas kraštas). Savo draugių dėka aš pripratau prie savo tamsos. Žinoma, jos ir mano šeima norėjo, kad aš matyčiau, bet man tai jau neberūpi. Apsipratau jau su ta mintimi, kad mano gyvenimas niekada nebebus spalvotas, kaip kadaise dvejus metus buvo.



Mes ėjome link parko. Ieva mane laikė už rankos. Mano draugės niekada manęs nepaleisdavo, nors aš jau orentavausi apylinkėse.
-Arvena ar girdėjai, jog šiandien bus šokiai prie upės,- paklausė Simona, mano draugė tamsiai rudais plaukais,- visi ten žada ateiti, netgi atvažiuos Betė. Jos tėveliai jai nupirko tipo labai prabangų BMW,-su pašaipa pašnairavo, bet nespėjus Simai pabaigti sakinio, ją pertraukė Ieva.
-Ta pasipūtusi fyfų karalienė. Ji čia atvažiuoja vien tik dėl Džeso, nors už jį vyresnė metais. Dieve kaip aš jos nekenčiu. Tik ir prašosi jos snukis būti „pagražintu“,-Ieva turbūt nusipurtė, nes jaučiau kaip jos šviesių plaukų kasa perbraukė man skruostą.
Aš atsidususi tariau:
-Merginos, aš neisiu į šokius. Ką aš ten darysiu? Girdėsiu tik pokalbius ir muziką...
-Nagi mažute, -pertraukė mane Gaba, - bus linksma. Labai prašau, palaikyk mums kompaniją.
Sustojusi aš tariau jai:
-Na gerai, eisiu vien dėl jūsų, bet ten ilgai neužsibusiu.

Atėjome į parką ir perėjom tiltą. Ieva vis dar laikė mane už rankos. Nužingsniavom prie senojo ąžuolo. Girdėjau, kaip kažkur, kažkuriame medyje kukuoja gegutės... Išgirdau kaip aiktelėjo Simona.
-Sima, kas nutiko?
-Arv, -susijaudinusi man atsakė,- link mūsų ateina Denas, Artas, Karlas ir Džesas...
Gabė išvis tylėjo, nes ji tiesiog svaigo dėl vaikinų dėmesio. Nieko keista, kiek aš ją įsivaizdavau, tai ji buvo tikrai graži ir labai linksma, miela asmenybė. Simona buvo įsižiūrėjusi Artą. Vaikinu žingsniai, kuriuos girdėjau sustojo prie mūsų. Kažkuris tarė:
-Sveikos, merginos, - balsas buvo lyg angelo, švelnus ir skaidrus. Supratau, jog tai Džesas kalba. Mano pilve tarsi drugeliai ėmė skraidyti,- ar ateisite šiandien į šokius?
Aš tylėjau, Sima taip pat, tačiau Ieva buvo drąsiausia ir atsakė:
-Taip Džesai, mes ateisime. Kaip tik įkalbėjom Arveną kad ir ši eitu su mumis. Girdėjau kad atvyksta tavo „prancūzų kilmės“ mergina,- su pašaipa deptelėjo.
-Taip, atvyks Betė,- kiek sutrikęs tarė.
Išgirdau kaip Gaba flirtuoja su vaikinais, o Sima kažką tyliai pasakė, bet nesupratau ką. Šalia jos išgirdau ir Arto balsą:
-...man būtų be galo malonu tave lydėti...
Džesas kreipėsi į mane:
-Arvena, bus malonu, kad ir tu pagaliau ateisi. Artai, - pašaukė savo draugą,- eime jau gal? Sulošim kašį.
Ir vaikinų žingsniai nutolo.
Po kelių minučių aš tariau Simai:
-Sima, tave pakvietė Artas, kad kartu eitumėte į šokius?
-Oi Arv, tavo klausa kaip elfų.
-Ir man tai patinka,- nusijuokiau ir su draugėmis toliau kalbėjome, ką veiksime per šokius.


Mama man ieškojo drabužių šiandienos šokiams, o aš sėdėjau prie rašomojo stalo ir skaičiau, tiksliau sekiau knygą Brailio raštu. Visada skaitydavau Šekspyrą, nes įdomių knygų parašytų Brailio raštu daug nebuvo.
-Mieloji, kaip tau šviesiai žalios spalvos suknelė, medžiaga it šilkas, vieno pečio pusėje gražiai surištas kaspinas. Prie jos radau gražiai derančius žalius batukus,- mama priėjo prie manęs ir glostė mano trumpus plaukus,- o tavo trumpus, lygi pečių rudus plaukus papuoštume žalsvu lankeliu. Ką manai?
-Mam, man nesvarbu kaip aš apsirengsiu. Nesvarbu ką man atradai, viskas tiks kuo puikiausiai. Beje, aš ten nežadu ilgai būti...
-Mažute, geriau jau renkimės, nes tuoj ateis Ieva. Ji sakė, tave palydės.
-Ieva niekada manęs vienos nepalieka,- nusijuokiau,- beje, Simoną pakvietė Artas, Gabė irgi tarėsi einanti su Karlu tad greičiausiai Ieva prasikankins su manimi.
-Tavo draugės tave labai myli. Na, užteks kalbų, stokis, aš tau padėsi apsirengti.
Jaučiau, kaip lengvutė suknelė slydo mano kūnų. Ji kvepėjo it nesenai nupjauta veja. Mama užmovė man ir batelius, kurie, mano laimei, nebuvo su kulniuku. Pasodinusi mane ant lovos, Kamila įrišo man lankelį. Ji apsuko mane ir prabilo graudžiu balsu:
-Šita suknelė labai tinka...prie tavo... žalių akių,- ir girdėjau, kaip ji kūkčioja, nors ašaras bandė paslėpti, tikėdamasi kad aš nesuprasiu, jog ji verkia.
-Mamyte, neverk. Na ir kas, jog man buvo lemta tapti aklai ir visą gyvenimą nematyti šviesos. Taip jau yra.
-Arvena, būk gera, nešnekėk taip,- pertraukė mane mama su ašaromis savo veide. Suskambo durų skambutis,- eime jau, tai turbūt Ieva.

Atėjome į parką. Tačiau pasirodo, kad šokiai perkelti į pono dvaro galinį kiemą, iš kurio atsiveria nuostabus upės vaizdas. Šokiai prasideda 19:00, kai dar vasaros metu nebūna taip tamsu. Puiku, pagalvojau, šioje vietoje galėsiu pasimėgauti besileidžiančios saulės spinduliais... Tai labiausiai mėgau daryti, po to, kai praradau regėjimą.
Mano apmastymą nutraukė Ievos balsas:
-Sima kaip flirtuoja su Artu, o Gabcės visai nesimąto Aš jai pavydžiu...
-Iv, -taip vadinu Ieva sutrumpintai,- Tau nebūtina būti su manimi, aš pabūsiu ir viena, galiu laisvai grįžti namo. Eik pas Timą, juk žinau kad jis tau patinka...
-Arvi, ką tu čia nusišneki? Aš ne dėl to pavydžiu Simai, apie ką tu pagalvojai. Aš ja pavydžiu todėl, jog ji turi vaikiną. Na...o Timas...na jis žavus ir visa kitą, bet... jis nekreipia į mane jokio dėmesio,- staiga ji nutilo ir aš jaučiau iš jos sklindanti pyktį,- ta fyfų valkata išdrįso vistik čia pasirodyti. Atvarė čia pasipuikuoti savo traktoriais ir fyfiškais skudurais.
-Ką ji vilki,- su susidomėjimu paklausiau, nes girdėjau Betės kvailą kikenimą. Matyt kalbėjo su Džesu, ir mane apimė pavydas.
-Ta kalė su kažkokiu raudonu aptemptu skuduru, kurį turbūt pirko Humanoj. Viešpatie, ji su cheminiu ir dar labiau pasiryškino savo šiaudus. Fyfą dabar totali blondinė.
Nežinau kodėl, bet girdėdama kaip Bet flirtuoja su Džesu, mane apimė toks didelis pavydas, bet kai jų balsai nutilo aš paklausiau Ievos kur jie.
-Ta kekšė sugrudo savo seną liežuvį jo burnon. Dieve, atrodo kad ji tuoj jį suvalgys.
Manyje virė neapsakomas pavydas. Laime, mano kvailas mintis, apie tai kaip aš Becės vietoj flirtuoju su Džasperu ir galų gale jis mane pabučiuoja, nutraukė Timas.
-Sveikos merginos, gražiai atrodot. Ieva aš mąsčiau, na...ar nenorėtum su manimi pašokti? Jei atsisakysi aš suprasiu...
-Ką čia nusišneki,- laiminga Ieva jam atsakė,- su mielu noru pašokčiau. Tik pirma nuvesiu Arveną prie suoliuko.
-Ieva aš pati susirasiu tą suoliuką. Paskubėkit, kol dar kas kitas Ievos nepakvietė.
Girdėjau kaip jie abu kalbėdami nuėjo. Skambėjo Green Day- Wake me up daina. Aš liesdama daiktus nuėjau link suoliuko. Supratau, kad suoliukas šalia upės, tad atsisėdau ir įsiklausiau į gamtos garsus. Prie manęs kažkas priėjo.
-Sveika, ar vieta šalia tavęs laisva,- tai buvo angeliškas Džaspero balsas,- nieko prieš jai aš čia atsisėsiu?
Kiek pasimetusi jam atsakiau:
-Žinoma, gali,- jaučiau kaip jis atsisėdo šalia manęs. Ir vėl drugiau pasirodė mano pilve,- tai kur palikai Betę? Ji supyktų jei pamatytu tave čia.
-Betė gali ir be manęs pabūti. Ji dabar šneka su Liuse ir Roze. Taigi, gražus vakaras...-jis nutylo, turbūt prisiminęs jog aš nematau.
-Taip gražus vakaras, bent jau tiek kiek jaučiu ir galiu pasakyti,- kiek pagalvojusi paklausiau,- Am...Džesai, kodėl tu prasidėjai su Bete? Ji juk vyresnė ir gyvena tolokai, be to yra pigi kek....Oi, atsiprašau, neturėjau taip sakyti.
-Ne ne, viskas gerai, aš tave puikiai suprantu. Visi manęs to klausia, bet aš nežinau ką atsakyti. Na supranti, Becė visai graži, bet dabar, aš jai kažkaip nebejaučiu meilės. Manau, jog aš jos visai nemylių, tai tik laikinas susižavėjimas.
-Tai kodėl tu vis dar su ja draugauji,- dieve kokia aš kvaiša, kad drįsau taip tiesiai šviesiai paklausti,- kodėl jos nemeti?
-Arvena, aš net pats nežinau kodėl...
Mus pertraukė Betės balsas:
-Džesuli, ką ten darai? Ateik čia, greit.
Džesas atsiduso ir šuktelėjo:
-Ateinu. Atsiprašau Arvena, susitiksim vėliau. Beje, atrodai kaip tikra elfė, na ta iš Žiedų valdovo trilogijos...
-Taip žinau ją...ačiū...,- liūdnokai tariau. Jaučiau kaip Džesas pakyla ir nueina.

Prasėdėjau čia visą valandą, kol prie manęs priėjo Ieva ir aš jai tariau:
-Ieva, aš einu namo.
-Na jei taip nori, tai mes t.y. aš su Timu tave palydėsim.
-Gerai, tik eime greičiau iš čia.
Ieva nieko neklausinėjo. Tiesiog paimė mano ranką ir parvedė mane namo.


Kai jau buvom netoli namų, pradėjo lynoti. Sustojau ir kreipiausi į Timą:
-TImai, gal galiu keletą žodžių persimesti su Ieva akis į akį?
-Žinoma, Ieva palauksiu tavęs ten po medžiu,-ir jis nuėjo.
Atsidususi aš paprašiau kai ko Ievos:
-I, kaip atrodo Džesas?
Ieva nusijuokė ir tarė:
-Mažute ar tik kartais tu nepamilai to bernužėlio? Na, iš jo balso,-ji patylėjusi tarė,- na jis gražus, sportiškas, natūralus blondinas, pilkos akys....Vienu žodžiu, tikras simpatulis. Bet juk jis turi tą kekšę.
-Aš su juo kalbėjau,- lietus pradėjo pilti kaip iš kibiro. Laimei, manęs jau laukė brolis šalia namų (girdėjau kai mane pakvietė)
-Arvena, aš norėčiau kad tu pati pamatytum kaip atrodo Džesas. Tikiu, kad tu greit atgausi regą,- ir pabučiavusi man skruostą Ieva nubėgo pas Timą.
Tomas priėjo prie manęs, paėmė mane už rankos ir vedė link namų.


-Arvena, gerai kad grįžai. Kaip tik siunčiau Tomą, kad tave parvestu kol neprasidėjo audra,- vos man įžengus į namus, mane pripuolusi apkabino mama,- aš kaip tik tau prileidau vonią. Tomai palydėk sesę iki kambario.
-Gerai mam, - nepatenkintas tarė mano brolis,- Eime žaliuke.
-Mhm,- brolis mane taip vadino nes esu žaliaakė

Tomas, mano brolis kuriam jau 26 metai, tačiau gyvena su mumis kad padėtų mamai ir tėčiui. Kai atsikraustėme šalia Edmontono, mano brolis lankė mokyklą mieste, tėtis susirado, o mama, buvusi mokytoja, metė savo darbą ir mokė mane namuose. Turėjau gabumą: mokėjau rašyti nematydama.

Užlipome laiptais į mano kambarį.
-Arvena,- tarė mano brolis,- ryt tavęs laukia staigmena.
-Kas tai bus?
-Ei, sakiau kad tai staigmena...na...būtų džiugu, kad tu ją galėtum pamatyti,- su liūdesiu tarė Tomas.
-Tomai, aš ja pripratau prie to kad aš neregė. Na, eik iš čia greičiau,- draugiškai nusišypsojau,- aš einu atsipalaiduoti.
Brolis išėjo. Aš nusirengiau, susiradau chalatą ir pižamą. Užsimetusi chalatą, apčiupinėdama daiktus, nužingsniavau į vonią.
Gulėdama šiltame vandenyje su putomis, aš galvojau apie šiandienos pokalby su Džesu. Kokia aš kvailė. Kaip galėjau šitaip drąsiai jam išrėžti tiesą apie tą mergšę?
Po valandos aš išlipau. Susišukavusi šlapius plaukus, apsivilkau chalatą ir nuėjau į savo kambarį. Lovoje dar ilgai galvojau apie Džesą. Teko pripažinti, kad aš jį besąligiškai ir nesustabdomai pamilau, nors tegirdėjau jo balsą. Išgirdau savo mamą sakant:
-...dieve, prašau, kaip noriu vėl pamatyti gyvas dukters akis...
Tyliai sušnabždėjau pati sau:
-Aš noriu susigražintį regą ir pamatyti Džesą...
Dangų nutvieskė žaibo šviesa. Pasigirdo griaustini. Į langą barbeno lietus.



Saulės spinduliai palietė mano skruostą. Pasirąžiau. Atsargiai atmerkiau akis, nors ir taip žinojau kad nieko nematysiu. Tačiau kažkas buvo ne taip. Mano akyse buvo spalvota. Nebebuvo tamsos. Tamsa dingo...
Įsižnybiau sau į ranką, galvodama kad sapnuoju. Bet skausmą pajutau, vadinasi nesapnuoju. Aš atgavau regėjimą ir tai buvo akivaizdu.
Dar vakar girdėjau, kaip už lango lijo lietus, bet šiandien, šiandien švietė saulė ir aš ją mačiau. Mačiau savo akimis, o nejutau jos spindulių, kaip kelerius metus. Atsargiai išlipau iš lovos, lyg bijodama pamesti savo regą. Kojomis paliečiau žemę, atsistojau. Nuėjau prie lango ir jį atidariau. Aplinka man atrodė tokia svetima ir nusisukau. Apsidairiau po kambarį, jis man taip pat atrodė toks svetimas.
Mano akys užkliuvo už vieno daikto, kuris stovėjo prie mano lovos stalelio. Lėtai nuėjau link jo. Tai buvo kosmetinis veidrodėlis, papuoštas vienaragiais ir princesėm, matyt jis liko nuo mano vaikystės. Drebančiais pirštais jį pakėliau. Tai ką aš pamačiau, buvo neapsakoma. Aš mačiau savo žaliąsias akis. Pasirodė ašaros, kurias tik jausdavau riedančia mano skruostu, bet dabar, dabar aš viską regėjau, nors ir per neryškia miglą.

* * * PO KELIŲ SAVAIČIŲ

Rugsėjo antroji. Rytas. Pamokos jau prasidėjusios. Edmontono gimnazijoje, literatūros kabinete, girdisi mokytojos balsas.
-...Hamletas-vienas populiariausių Šekspyro kūrinių...
Kabineto durys tyliai atsidarė, o pro jas įžengė mokyklos direktorius. *
- Atleiskite, kad sutrukdžiau jums pamoka, gerbiamoji mokytoja, tačiau tūrių svarbų reikalą tam,- sukosčiojas direktorius, mostelėjo ranka, už durų stovinčiai merginai,- prašau užeiti panele Grey.
Prie lango suoluose sėdėjusios Sima ir Ieva netekusios žado žiūrėjo į naująją mokinę. Antroje eilėje esanti Gabrielė neiškentusi šoko iš suolo ir nubėgusi apkabino Arveną.
- Saulyt, aš juk žinojau kad viskas pasikeis. Tu vėl atgavai regėjimą. Ačiū tau Viešpatie, kad išklausei mūsų maldas,- vos ne pro ašaras sušuko Gaba. Sima vis dar sėdėjo netekusi žado, Ieva šypsojosi savo nuostabia šypsena. Direktorius kažką pasakęs mokytojai nusišypsojo ir išėjo. Tačiau šia linksmą akimirką nutraukė mokytojos balsas:
- Panele Luisan, galit sėsti į savo vietą. Panele Morgan,- kreipėsi į vieną iš Becės draugių, kuri sėdėjo antrame suole vidurinėje eilėje,- paprašysiu tavęs persėsti į kitą vietą, štai ten už Gabrielės, nes panelė Grey dar netaip ir puikiai mato.
Liusė susiraukė ir atsistojusi suburbėjo:
- Tai gal jai dar VIP licenziją suteikim.
Arvenai tai tik sukėlė juoką ir mokytojos paraginta atsisėdo. Ji žiūrėjo į savo drauges, Ieva ir Simona, kurios dabar buvo tiesiog laimingos. Jei Gaba nebūtų taip jos atlėkus pasitikti, Arvena net nežinotu, kad tai jos draugė. Sima atpažino, kai Ieva jai stuktelėjo į petį. Jos atrodė tarsi nepažystamas žmogus. Vienas geras dalykas buvo tai, kad jų balsai, Arvenai visada įstrigę galvoje.
Sima švystelėjo raštelį Arvenai. Išvyniojusi perskaitė „Kodėl mums nepasakei? Kada pradėjai viską matyti?“. Ji pažvelgė į Simą kuri visąlaik šypsojosi. Išsitraukusi rašiklį, Arvė atrašė „Norėjau padaryti staigmeną. Prieš tris savaites atsikėliau, vaizdas buvo it per miglą. Galvoje tik viena man ir teskamba ‚Dingusi tamsa‘“. Perskaičiusi ką parašė, sulankstė popierėlį ir perdavė Simai.
Mergina apsidairė po visą klasę. Kiek daug veidų, o ji net nežinojo, kas jie gali būti. Per pertrauka balsai padės atskirti. Vienas vaikinas žiūrėjo ir šypsojosi jai. „Kas jis? Ne, tikrai ne Džesas...o gal...“- pagalvojo. Tačiau greit nusisuko ir sekė literatūros pamoką.
____________________________
*- pasakojimas nuo čia, rašomas trečiuoju asm.



Pamokos pasibaigė. Kaip ir tikėjosi, per pertraukas Arvena jau žinojo kurie yra jos pažystami. Sutiko Sindę, Andželą, Karlą, Artą, Deną, netgi fyfos „pakalikes“ Liusę ir Rozė. Tačiau Džeso ji nesutiko.
Iki namų ją pasisiūlė lydėti draugės.
- Nueikim iki parko,- tarė Sima,- Arvena dar nematei mūsų miesto vaizdų.
- Ne, eime į centrinę aikštę,- paprieštaravo Gaba.
-Galim eiti,- sutiko ši.
Kaip ir merginos sakė, Arvena net nepažino, kad tai centrinė aikštė, kur ji retkartėmis ateidavo. Eidama taku, ji pirštais braukė per stulpus. Susimąsčiusi sustojo.
- Ieva, duokš man savo skarą.
-Tau šalta?- paklausė Ieva nusiimdamą Egiptietišką skarą.
-Ne, nešalta. Užrišk man ant akių,- atsukusi draugei nugarą Arvena paragino draugę,- nagi greičiau.
-Nesupratau.
-Daryk kaip sakau.
-Ok ok,- Ieva taip ir padarė,- ir ką čia sumastei?
Arvena nieko neatsakė. Liesdama tvoras, stulpus, pati savarankiškai nuėjo prie fontano perlipdama kiekvieną plitelių iškylumą. Draugės sekė paskui ją ir nieko nesakė. Jos visiškai nesuprato, kas užplaukė Arvenai.
Ji atsisėdo ant fontano aikštės ir nusirišo skarą.
-Aš dar nepripratau prie pasikeitimų. Man viskas taip svetima,- atsakė į draugių klausiamus žvilgsnius.
Sima nedrąsiai tarė:
-Zuiki, tu dar priprasi. Visiems akliesiems taip būna.
Visai netoli, girdėjosi vaikinų balsas. Žingsniai vis artėjo ir artėjo, kol pasirodė keli vaikinukai.
-Arvena - šuktelėjo vienas iš jų, kurio ji dar nebuvo mačiusi, - mokykloje nebuvo tinkamos progos, tad sveikinu vėl grįžus į šviesą
‚Džesas‘- pagalvojo ji, kai jos skrandy sukruto drugeliai.
-Ačiū,- išlemeno šeip ne taip.
-Džiugu tave tokią matyti...
Daugiau ji nieko nesakė. Tylėjo. Juk tyla- gera byla.
-Drauguže,- po kiek laiko Ieva kreipėsi į Arveną, - sakei, jog tavo brolis turėjo tau paruošęs staigmeną. Ir kas tai yra? Ar dar negavai?
-A tiksliai,- prisiminė ši,- tai supynės mūsų kiemo gale. Pritvirtintos prie beržo išsikišusios šakos, na kur stovi pačiame kampe.
-Kaip fainiai, - nusišypsojo Sima ir vėl atsisukusi į savo mylimąjį flirtavo.
-Arvena,- kreipėsi Džesas į ją,- gal galėtume šnektelėti akis į akį?
Arvena kiek sumišusi, tačiau tvardydama jaudulį sumikčiojo:
-Oh...taip...žinoma, - ji atsistojo ir paėjo kiek toliau nuo draugų. Džesas nusekė jai įkandin.
Jie atsisėdo ant pievos, medžių pavėsy.
-Taigi, kas yra? – Nedrąsiai tarė ši.
-Arv, aš išsiskyriau su Bete... ir tam yra priežastis...
-Och. Taigi, įdėmiai klausau.
- Na...nežinau nuo ko pradėti...tai...tai dėl tavęs. Po to kai tave pamačiau šokiuose, nenustoju apie tave galvoti...žinau, pagalvosi kad tai kvaila, bet...bet tu man patinki...- jis uždėjo savo delną ant manojo,- norėčiau, kad ir tu man tai jaustum...
-Džesai, aš...- Taip kvaiša taip tu jį myli, netylėk, klok viską,- nežinau...tikrai...man reikia pagalvoti...nepyk...
Džesas kiek nuliūdęs pralemeno..
-O...na, tuomet pranešk man...būk gera,- jis pakėlė jos delną ir priglaudė prie savo lūpų.
Tiek daug dalykų sukosi jos galvoje. Ji mylėjo Džasperą, bet bijojo tos meilės. Bijojo Betės keršto. Nenorėjo įsipareigoti....


Po valandos merginos grįžo į Arvenos namus, “paliežuvauti“ ir išmėginti naująsias supynes.
Ieva ilgokai tylėjusi prabilo:
- Arvena, tau kažkas ne taip? Ką tau sakė Džesas?
Arvena atsiduso. Draugės vienintelės ją suprastų.
- Džesas metė Becę...dėl manęs...
Gabrielė neteko žado.
-KĄ?? Tu rimtai?? Negaliu patykėt. Arvena suvystė gražuolį Džesą. Tai jūs ką? Tipo pora?
-Ne, - sumišusi atsakė,- aš sakiau kad pagalvosiu. Bet pora tapt jis nesiūlė. Tiesiog norėjo sužinoti mano jausmus jam. Taip, man jis patinka. AŠ jį įsimylėjus. Bet bijau tos meilės. Bijau Becės keršto.
Ieva priėjusi apkabino draugę.
-Maže, nėra ko bijoti. Jei jį myli- taip jam ir pasakyk. Nebijok. Ta Bete aš pasirūpinsiu. Tegul tik pabando tau ką padaryti, liks be savo kūdlų. Kur tavo mobilus?
Bet mobilaus ieškoti nebereikėjo. Mat Gaba ji ištraukė iš Arvenos kišenės ir jau rašė SMS žinutę.
„Džesai, jaučiu tau tą patį. Arvena.“ Štai ką perskaitė Arvena atiemusi savo mobilų iš Gabrielės.
-Ką.Tu.Padarei.?!- ištarė pažodžiui, bet tuomet suskambo mobilus,- Gaba nekenčiu tavęs...
Sušnypštė ir pamačiusi kas skambina nuėjo tolėliau. Draugės stovėjo ir ištempusios ausis klausėsi.
-Klausau...-mykčiodama išlemeno.
-Arvena...gavau tavo žinutę,- tarė Džesas
-Och...jo...taip...pagalvojau,- nemikčiok kvaiša.
-Gal susitikim kur nors?
-Aš dabar negaliu, pas mane draugės.
-Ak...na šeip ar taip, savaitgalį su draugais važiuoju į Vankuverį. Gal norėtumėt ir jūs prisijunkti?
Arvena atsakyti nespėjo, nes Ieva ir kitos draugės girdėjo pokalbį, tad ši pastvėrusi mobilų tarė:
-Taip mes sutinkam važiuoti...Aha...Penktadieni ryte...Prie mano namų, ok? Aha lauksim...Iki iki,- uždariusi mobilų besišypsodama atidavė jį Arvenai,- pradėk krautis daiktus, važiuosim ne savaitgaliui, o savaitei. Karlo seneliai ten turi sodybėle kur apsistosim.
Gaba pasišokinėdama rėkavo:
-Varom į Vankuverį!!!
Arvena tvardydama pyktį ištarė:
-Nekenčiu...Nekenčiu...

* * *

Vankuveris. Poilsis po gana ilgokos kelionės.

Pasirodo, Karlo seneliai nėra tokie paprasti senoliai. Jų buvęs senas geras verslas (tiksliai nepamenu koks) gerokai „pamaitino“ pinigines. Tai nebuvo ŠEIP sodyba, tai- vos ne tikra vila.
Mes keturios užėmėm didįjį kambarį. Juk mums merginoms, toks kambarys kuo puikiausia tinka...

Sėdėjau terasoje, mėgavausi besileidžiančios saulės spinduliais. Išgirdau kaip Gabi kone rėkia Karlui.

-...Kokio velnio, ta prietranka atsibeldė netoliese mūsų? JĮ TAI DARO TYČIA...
-Ššššš, Gabukai,- ramino ją Karlas,- eime gal į klubą? Užsimiršim apie ją...
Taigi, Gabrielė atėjo prie manęs.
-Eisim tuoj į naktinį klubą, nedrįsk atsikalbinėti. Tai-būtina.
Ji vis dar kažkodėl susiparinusi nukulniavo. Karlas pažvelgė į mane gailestingu žvilgsniu.
-Arvena nepyk, na jai biški prasta nuotaika,- jis linktelėjęs man nulėkė paskuj. Dar išgirdau jį sumarmant,- tos moterų bėdos...

Tas Džeso žvilgsnis...Jis mane kone peiliais badė kol ėjome link klubo.
Įėjome pro tarnybinį įėjimą. Vėl Karlo pažintys... Ieva jau šoko su Timu, Sima su Artu, na o Gaba, žinoma su Karlu.
-Arvena,- kreipėsi į mane Džesas, - noriu su tavimi šnektelėti. Prisėskim kur gal?
-Taip žinoma. Tiks čia?- mostelėjau į sofutes.
-Mhm...

Mes atsisėdom. Jis sedėjo gana arti manęs, ir tai tikrai varė iš proto.
-Arvena, man užteks apsimetinėti. Nenoriu tęsti tą nekalbadienį su tavim. Arvena Grey, aš tave įsimylėjas iki ausų...
-Džesai....
-DŽESULI,- sušaukė tas erzinantis balsas. Gana stipriai įkaušus Beatričė Chanel (Betė) kabinosi ant Džeso kaklo, - zuikeli mano kaip tavęs pasiilgau...ik...nagi mažuli, pabučiuok kaip kadaise.

Ta paleistuvė bandė jį pabučiuoti, murkė it katė. Džesas vis bandė ją atstumti.
-Po velnių Bete apsiramink, atstok tu nuo manęs. Esi girta kaip šliurė. Eime aš tave iš čia išvesiu kol to nepadarė apsauginiai. Timai! Padėk man!
Timas, su juo kartu ir Ieva, nulėkė paskuj Džesą kuris tempte tempė girtą Betę. Kiti draugai irgi nusekė. Ieva dar spėjo pagriebti mane už rankos:
-Jei ten nenueisi, manau geruoju nesibaigs.

-Po velnių Bece!- rėkė ant jos Džesas kai išsitempė kažkur už klubo,- kas tau pasidarė, kvaiša?!
Beatričė nekalbėjo. Linguodama vis bandė prispausti savo lūpas prie jo. Man tai buvo skaudu, bet kartu ir džiugu, nes Džesas tikrai jos nebemylėjo. Stovėjau gana arti jų, gal netgi arčiausiai. Taigi, veriantis Becės žvilgsnis įsmygo į mane.
-Tai TU mane palikai dėl šitos invalidės?...ik...Dėl šitos aklos karvės? Kuo ji geresnė už mane?!- rodė į mane pirštu ir žiūrėjo į Džesą, kuris susinėręs rankas ir nusukęs galvą į tuščią gatvę tylėjo,- Ką ji moka geriau nei aš?! Gal geresnė lovoj? Geriau bučiuojas? ...ik...Aš irgi vis dar neblogai bučiuojuos.
Ir ji, ta kvaila paleistuvė, sugriebė Džaspero veidą ir sugrudo savo liežuvį į jo burną.
Man buvo ne tai kad šlikštu, bet nesugebėjau to žiūrėti. Nusisukai į Ieva ir aišku, sugebėjau apsižliumbti. Ievai tuko nervų ląstelės ir ji šokusi prie Betės ją gana šiurkščiai stumtelėjo.
-Dėl Dievo meilės Betse, negi tu tikrai tokia kekšė? Leisk žmogui,- rodė į mane,- gyvenime būti laimingu...Dusk savo anoreksiškų vėmalų krūvoje, kale...
Ir tada įvyko trys dalykai. Sekundžių tikslumu. Ieva stipriai užsimovusi trenkė kumščiu Betsei į veidą. Ji susverdėjo ir aukštakulnių kulniukas nulūžo užkliuvus už mažytės duobutės. Kritusi atatupsta sustingo.
Jos žvilgsnis buvo įsmeigtas į mane, burna pražiota...Tada iš kažkur jos pilvu pradėjo tekėti kraujas, tiksliau širdies vietoje...Metalinis strypas kyšojo iš jos kūno... Becės nebėra...
Visi stovėjom apmire ir žiūrėjom į tą baisų vaizdą. Galiausia Gabrielė ėmė kone klykti bet Karlas ją laiku apglėbė ir šuktelėjo kitiems:
-Maunam iš čia.
Karlas nusitempė Gaba, o už jų nulėkė Sima su Artu. Timas nusitempė Ievą, kuri atrodė...visiškai normaliai. Tada ir Džesas:
-Arvena eime...
-Mes...mes...negalime jos čia palikti- mikčiojau.
-Arvena eime ,- pakartojo jis ir apkabinęs nusivedė link mašinos.

* * * *
Ta likusi savaitė nebuvo itin linksma. Buvo ir geras ir blogas dalykas. Blogas- Becė rasta negyva. Geras- visi manė kad tai nelaimingas atsitikimas, mat daugelis ją matė įkaušusią, o kad išėjo su mumis- kaip ir niekas. Tada dar nulūžęs kulniukas. Taigi, devyniasdešimt devyni ir devynios šimtosios procento policijai- nelaimingas atsitikimas.

Paskutinią dieną man sėdint terasoje atėjo Džesas.
-Nebuvo galimybės mums pabaigti tą pokalbį...na žinai...apie...
-Ah taiiip... Džesai, nežinau....Hm...
-Arv,- nutraukė jis mane,- gal geriau nieko nesakyk...
Ir įvyko tai apie ką aš svajojau, apie ką sapnavau. Jo šiltos lūpos prisiglaudė prie manųjų.