Dingusi tamsa

-O Dievuliau...-kone alpo Gabė,- pasakok viską kuo smulkiau. Kaip jis bučiuojas? Tau patiko? Koks jausmas? Kai...
-Gab Gab Gab,- nuraminau ją,- aš ne robotas kad tau viską kartočiau šimtas penkiasdešimt trečią kartą iš eilės. Aišku?
Gabrielė atsiduso ir susinėrusi rankas krito į lovą. Tada ji kiek pagalvojus tarė:
-Kodėl man dar tą pačią dieną nepapasakojai? Dvi dienas tylėjai...
Sučepsėjau ir baigiau dėlioti drabužius iš lagamino. Tada sunėrusi kojas atsisėdau lovos kojūgalyje.
-Klausyk, gal galiu šiuo įvykiu pasidžiaugti asmeniškai pati su savimi...ir Džesu...
-Pala pala pala,- vėl mane nutraukė,- Džesu? Pasidžiaugti su Džesu? Tai jūs ką? Tipo pora?
-Mhm, kažkas panašaus į tai...
-Oho. Negaliu patikėti...Na ką gi, sveikinu mergyt, suvystei Edmontono gražuoliuką.
-Oj nepradėk...Lyg tarp Karlo ir tavęs nieko nebūtų...
Gabrielė kiek surimtėjo.
-Arvena, dėl Karlo...manau tik tu galėsi tai suprasti...
-Na na, klok,- jau susidomėjus klausiau.
-Karlas man prisipažino, jog mane myli...bet aš nežinau. Na jis mielas, gražus...turtingas...ir man tikrai patinka. Mes draugaujam, bet aš nežinau...nemanau kad irgi jį mylių. Ką man daryt..?
Nusišypsojau ir apkabinau draugę.
-Man atrodo visai kitaip. Manau kad jį myli bet to dar nesupranti.

* * * *

-Sveikučiai,- pasisveikinau su Sima ir Artu, Ieva ir Timu, taip pat ir Karlu.
-O galiausiai susitvarkėt,- nudžiugo Timas,- galvojom teks eit jus ištempt per prievartą.
Tada kažkas apsivijo mano liemenį.
-Kiekviena saulėta diena tampa dar šviesesnė kai pamatau tavo žalias akis...-tai Džesas.
Jis savo lūpomis pabučiavo mano skruostą, mano lūpų kampučius...
-EI jūs loveriai,- nutraukė Ieva,- eime gal jau?
-Gerai gerai,- nusijuokė Džesas. Jis vis dar apkabinęs mane nusekė paskui draugus.

Mūsų aštuntukas tapo neišskiriamas po to įvykio su Beatriče. Visi susitarėm tylėti ir šią paslaptį nusinešti į kapus... Man labiausia patiko Ievos elgesys. Ji jautėsi laiminga kad atsikratė Bete. Tokia jau ta Ieva...

-Žinot ką,- tarė Sima kai jau sėdėjom jaukioje kavinukėj,- baigusi mokyklą būtinai stosiu į Vankuverio universitetą. Nesinori būti kažkur toli nuo namų, ir jūsų žinoma...
-O aš dar geriau sugalvojau,- pažvelgė į mus Artas,- stokim visi į vieną ir tą patį universitetą.
-Ne ne ne ne... Aš jau išsiunčiau prašymą į New York‘o universitetą,- pasipiktino Ieva,- be to, Vankuverio universitetas nėra toks geras... O tiksliai, dar ir į Londoną išsiunčiau prašymą. Arvena taip pat.
-Į Londoną? Taigi taip toli nuo čia,- verkšleno Timas.
-Na o aš išsiunčiau prašymą į Paryžių...- nedrąsiai tarstelėjo Gabrielė,- To Universiteto direktorė, gera mamos draugė...
Džesas ilgai tylėjęs atsiduso.
-Regis bus taip: Arvena su Ieva į Londoną, Gabrielė į Paryžių. Sima tai tada tiksliai sakyk kur planuoji įstoti?
-Na, jei Ieva sako kad Vankuveris nėra gera mintis, lėksiu pas tetą į Italiją,- tada ji nusiminus gurkštelėjo savo kapučino,- o jūs vaikinai?
-Paryžius. Gabrielės vienos nepaleisiu taip toli,- atsiduso Karlas.
-Vankuveris,-tarė Artas.
-Čia Edmontone,- linktelėjo Timas.
-Irgi Edmontonas,- apsikabino mane Džesas.
Universitetai... Jie mus visus išskirs... Graudžiu žvilgsniu apžvelgiau savo draugų veidus.
-Turėsim susirašinėt ir laisvu metu susitikt. Prižadat?- Paklausiau valdingu balsu.
-Žinoma,- atsakė visi vienu metu ir bandydami prasklaidyti prastą nuotaiką juokėmės...

Grįžau namo. Mamos ir Tomo nebuvo, o svetainėje sedėjo tėtis.
-Sveika grįžus. Kamila su Tomu išvažiavo į parduotuvę. Beje, tau atėjo laiškas. Nunešiau į tavo kambarį,- pasakė tėtis ir toliau nusuko žvilgsnį į beisbolo varžybas.
-Ačiū,- tariau ir nulėkiau į savo kambarį.

Pamačiusi laišką nustėrau. Adresuotas man, su Londono universiteto emblema. Drebančiais pirštais jį paėmiau. Bandžiau atplėšti, bet suskambo mobilus.
-Klausau Ieva.
-Nepatikėsi.... Nepatikėsi...
-Kas yra?
-Mane priėmė į Londono universitetą!
-Sveikinu…aš irgi gavau iš ten laišką…
-Na ir kaip?
-Neatplėšiau dar...
-Ko lauki? Plėšk dabar.
Atplėšiau laišką kaip ir prašė Ieva. Perskaičiau.
-Priėmė,- sušnybždėjau, o tada išrėkiau,- PRIĖMĖ!